Taip jau nutiko, kad žiemos metu pradėjo stipriai kosėti dukra, kosuliui nepraėjus kreipiausi į šeimos daktarą. Atvykome vizitui, daktarė paklausė plaučių, nieko blogo juose neaptikusi, klausia manęs:

• Ar namuose turite oželį?

• Ką tokį? Tikslinuosi, nes, kad ir gyvename kaime, bet gyvulių ūkio neturime.

Ji nusijuokė ir sako:

• Na tą kur ant palangės auga.

• Alaviją turit minty? Tikslinuosi.

• Taip tas močiučių dar alijošiumi vadinamas.

Palinksėjau galvą, kad tikrai turime.

• Tuomet pasidarykite sirupo kosuliui: lygiomis dalimis medaus ir oželio lapo bespalvė želė sumaišyti, dėti į šaldytuvą ir ryte bei vakare po šaukštelį.

Tai buvo pirmoji mano pažintis su alavijo liaudišku vardu.

O kadangi jau prisiminiau daktarės vadinamą oželį, tai šiandien pristatau pirmąjį iš aloe šeimos, dažniausiai ant mūsų lietuviškų palangių augantį alijošių, kuris lietuviškai dar vadinamas medėjantis alavijas, o jo tikrasis vardas aloe arborescens Mill.

Šis augalas savaime auga Pietų Afrikoje. Lapai mėsingi, dygliuotais pakraščiais.

Gerai auga šviesiuose kambariuose. Vasarą laistomas gausiai, žiemą saikingai. Lengvai dauginamas šoniniais ir viršutiniais auginiais, atžalomis.

Jei jo išvaizdą palyginsime su bene žymiausiu aloe vera augalu, pirma pastebėsime, kad aloe arborescens lapai smulkesni ir auga ant stiebo, kuris per laiką sumedėją (iš čia ir vardas: medėjantis alavijas). Tuo tarpu aloe vera lapai auga formuodami rozetę ir yra du at tris kartus stambesni. Nuskynus aloe vera lapą iš karto pradeda sunktis geltonos spalvos linolio gelis, kuris patekęs ant odos gali ją sudirginti ir jaučiamas savotiškas kvapas (kuris man labai nepatinka, todėl šios rūšies lapų aš nenaudoju pvz sultims gaminti). Tuo tarpu nuskynus medėjančio alavijo lapelį pastebėsite tik glitų bespalvį skystį (aš jo kvapo neužuodžiu).

Kalbant apie aloe arborescens lapų naudojimą, tai rusiškoje literatūroje radau rekomendaciją nuskynus juos sudėti į maišelį ir padėti į šaldytuvą. Praėjus dviem savaitėms pajuodusius lapus išmesti, o likusius gerus galima naudoti sultims. Tokiu būdu jo gydomosios savybės bus suaktyvėjusios. Tik turiu perspėti, kad tokių alavijo lapų (palaikytų šaldytuve) medikai nerekomenduoja naudoti onkologiniams ligoniams, nes jie skatina imuninės sistemos veiklą, todėl jiems tinkami tik šviežiai skinti.

Aš pati esu bandžiusi medėjančio alavijo lapų gelį naudoti odai drėkinti, bet turiu pasakyti mane jis nuvylė. Oda išsausėjo, buvo jaučiamas tempimas. Tuo tarpu aloe vera gelis (prieš tai pašalinus iš jo linolį) odai ir plaukams tiek man, tiek vaikams pats geriausias pagalbininkas.

Iš kitos pusės, būtent medėjančio alavijo lapų želė rekomenduojama kasdien po šaukštelį suvalgyti ypač sergantiems diabetu, nes padeda sureguliuoti gliukozės kiekį kraujyje ir palaikyti imunitetą.

Ir tikrai nulupus žalią lapo dalį, kuri yra karti, bespalvis želė skonio neturi, tad puikiai susikramto. Nors senovėje, dar močiutės kramtydavo tuos lapus su visa žaluma, tiesiog nuo augalo nuskynusios.

Prieš skinant lapus siūloma augalo mažiausiai savaitę nelaistyti, kad juose būtų sukaupta kuo daugiau naudingųjų medžiagų ir mažiau vandens.

Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad prieš vartojant medėjančio alavijo lapų želė, bet kuriuo atveju siūlau pirma pasitarti su gydytoju, nes lapuose gausu kalio, kurio tam tikri pacientai negali padauginti.

Iš kitos pusės kiekviena aloe rūšis turi skirtingą kiekį medžiagų. Tad jei lyginsime medėjanti alaviją su aloe vera, tai šis turi mažiau medžiagų ir yra silpnesnio poveikio nei čia aptariamas aloe arborescens Mill. Todėl medėjantis alavijas ar liaudiškai vadinamas oželis yra stipresnio poveikio nei išgirtasis aloe vera, bet kadangi jo lapai yra smulkesni ir iš jų gaunama mažiau žaliavos komerciškai jis nėra naudingas.

Augindama medėjantį alaviją pastebėjau, kad jam labai patinka vasaras leisti šiltnamyje, čia jis tiesiog ima bujoti.

Iš šio alavijo galima formuoti bonsay medelį, nes stiebas sumedėja ir jis leidžia šoninius ūglius. Auga greičiau nei spygliuočių ar lapuočių bonsay medelis, todėl rezultatas ims džiuginti per trumpesnį laiką.

Šis medėjantis alavijas natūraliose sąlygose gali pasiekti net trijų metrų aukštį.

Beje , jei augalo dalis naudosite maistui, tai nesiūlau jo auginti virtuvėje, kur jis atlikdamas oro švarinimo funkciją, ima kaupti kenksmingas medžiagas.

Ar aplinkoje yra taršos galite suprasti stebėdami bet kurio alavijo lapus, ant jų atsiradus juodoms dėmėms, žinokite, kad tai užterštumo rodiklis. Tokių lapų tikrai nenaudokite maistui.

Būtent medėjantis alavijas sakyčiau mažiau reiklus šviesai, nei kitų rūšių alijošiai, žiemas jis puikiai išgyvena ir šiek tiek atokiau nuo lango, todėl aš jį dažniausiai naudoju kaip dekoro elementą interjere.

Ir pabaigai. Šis močiučių palangių draugas tikrai puikus pagalbininkas sveikatos klausimais ir gali būti namų puošmena. Nėra jis universalus, bet jei namuose yra šviesesnis saulėtas kampelis tikrai verta auginti, šį nereiklų oželį.